Pedagogas Vytautas Toleikis: lietuviai įsivaizduoja labai gerai išmanantys Lietuvos istoriją
Mes tenkinamės ubago psichologija, jeigu galvojame, kad Lietuvai nereikalingi istoriniai filmai. Taip, nevyniodamas žodžių į vatą, sako eseistas, pedagogas ir visuomenininkas Vytautas Toleikis, įsitikinęs, kad ne tik tautiečiai, bet ir valstybė nesupranta, kad istorija, pateikta ne vadovėliuose ar pamokose, kur kas labiau formuoja istorinį naratyvą, tautinę savimonę. Labiau netgi nei šimtmečio minėjimai, kurie ateina ir praeina.
„Pažiūrėkite į kaimynus lenkus – H. Sinkievičiaus istorinių romanų ekranizacijos ar A. Wajdos kai kurie filmai suformavo lenkų tautinę savimonę ir sėkmingai tai daro toliau. O mes, lietuviai, vis dar tenkinamės ubago psichologija, galvodami, kad mums nereikia. Valstybė turėtų pagaliau nustoti mindžiukuoti ir tvirtai apsispręsti – istoriniai filmai jai reikalingi ar ne. Paimkime kad ir ką tik pasirodžiusį „Pelėdų kalną“ – jam buvo keliami didžiuliai lūkesčiai, bet filmo kūrėjų komanda palikta laikytis bado dietos. Juk plika akimi matyti filmo atributikos skurdumas, montažo skuba. Galiu tik įsivaizduoti, kiek kartų filmo kūrėjus buvo apėmusi neviltis, kad filmo nebus. Tokios situacijos skatina prisiminti liūdną istoriją apie Lietuvos tūkstantmečio filmą, kai dėl valstybės skiriamų lėšų konkuravo du režisieriai, o galiausiai gėdingai likome prie suskilusios geldos“, – sako V. Toleikis.
Tačiau ar istoriniai filmai reikalingi tik tautinei savimonei formuoti? Didelę darbo su jaunimu patirtį sukaupęs pedagogas mano, kad jų paskirtis galėtų būti kur kas platesnė, todėl Lietuvos istoriją reprezentuojantys filmai turėtų atkeliauti ir į mokyklas. Tačiau tam būtina sąlyga – ypač atsakingas mokymo proceso organizavimas, nes filmo moksleiviams tiesiog parodyti neužtenka.
„Filmas – tai puiki edukacinė priemonė, net jeigu jis mums nepatinka. Edukacija priklauso nuo mokyklos bendruomenės, todėl neužtenka vaikus nuvesti į kino teatrą ir imituoti istorinį švietimą. Jeigu mokykla turi tikras humanitarines tradicijas, intelektualių ir išmintingų mokytojų, istorinio filmo peržiūrą ji suplanuos su vyresniais mokiniais, kiekvienam moksleiviui suformulavusi kūrybines užduotis, vėliau išsamiai aptariant matytą vaizdą ir istorinį kontekstą, ir prie jo grįš ne kartą, ir ne du“, – mintimis dalijasi pedagogas.
Pasak jo, vien iš garsiai aptarinėjamo „Pelėdų kalno“ galima pasisemti labai daug – jau vien dėl to, kad jame nėra vienareikšmiai „teigiamų“ herojų.
„Neabejoju, kad daug kas tikėjosi Kalniškės mūšio pavaizdavimo, laukė partizanų bunkerių, žinomų vardų. Didvyriai, pavaizduoti kaip žmonės, o ne didvyrių kaliausės. Juk akivaizdu, kad čia ne kostiuminis istorinis filmas apie partizanus, tai daugiau apie epochą, ir ne kur nors kraujuojančiame ir kovojančiame Lietuvos kaime, o Kaune. Pagrindinis operatoriaus smaigalys nukreiptas į auksinį Kauno jaunimą, jo pasirinkimus. Tačiau čia pat matome ir trėmimus, Bažnyčios poziciją, Prūsijos išniekinimą, Izraelio valstybės atsiradimą, užsilikusių vokiečių kareivių, pasukusių į partizanus. O jei kam nors užkliuvo juostoje atskleidžiamas neigiamas požiūris į rusus, norėčiau priminti, kad pavergtasis turi teisę pasakyti, kas jį pavergė, kad ir kaip nemalonu tai būtų matyti pavergėjui. Juk istoriją išgyvenome ir matėme savo akimis“, – pasakoja V. Toleikis.
Pasak pedagogo, bėda ta, kad lietuviai, kaip ir krepšinį, taip ir Lietuvos istoriją įsivaizduoja labai gerai išmanantys. Turbūt todėl ne vieną erzina detalės, istorinės metaforos, greitas filmo siužetas, nes paprasčiausiai trūksta žinių juos iššifruoti.
„Neturiu jokių dabar madingų nuostatų, kad „kaip lietuviškas filmas visai neblogas“ arba „lietuviškų filmų net žiūrėti neverta“. Taip kalbantys panašiai galvoja ir apie mūsų literatūrą, muziką, vizualiuosius menus. Nebijau būti nemadingas – filmas man, kaip pedagogui, paliko tikrai gerą įspūdį. Žiūrėjau į visumą, kaip į impresionistinį paveikslą, o ne prislinkęs iš labai arti – ar nesimato kokios pikantiškos, netikslios istorinės detalės. Mėgstantys labai nuoseklų chronologinį naratyvą gali nusivilti. Tai labai įtaigūs impresiniai Lietuvos okupacijos epochos potėpiai. Labiausiai esu sužavėtas jaunų aktorių vaidyba – tiek daug paveikslų ir visi puikūs, įsimenantys. Verta paminėti kai kurias sukrečiančias scenas, kurios filmuotos apgriautoje Plaškių bažnyčioje, laive ir Kauno Vytauto bažnyčioje. Jos suteikė papildomų istorinių, kultūrinių asociacijų. Filmo scenarijus man pasirodė nuaustas iš tikrų istorinių epizodų, tik jie surinkti nebūtinai iš tų pačių siūlių ričių“, – sako pedagogas.
„Pelėdų kalnas“ – tikrai ne vienintelis lietuvių kūrybinės komandos sukurtas istorinis filmas, atkreipiantis dėmesį į tam tikro istorinio laikotarpio motyvus ir jame gyvenusių žmonių aktualijas. Tačiau istorinės tematikos filmų Lietuvoje turime vis dar nedaug. Klausimas, ar jų reikėtų daugiau? V. Toleikis tvirtai įsitikinęs, kad jie mūsų šaliai tiesiog būtini, tačiau problema, anot jo, valstybė, kuri, atrodo, taip nemano ir kol kas tokių filmų remti yra nelinkusi.
Pokario meilės dramos „Pelėdų kalnas“ siužetas nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi „sulaužyta“ jaunoji karta turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometinėje okupuotoje šalyje. Tai filmas, kuriame telpa daugybė siužetinių linijų.
„Pelėdų kalnas“ pasakoja apie meilės trikampį tarp partizano Šmelingo bei gimnazistų Tado ir Ritos. Šmelingas atsisako „patogaus“ gyvenimo ir renkasi pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus tam, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV Kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Kartu tai pasakojimas apie tokius kaip Tadas, įsimylėjusius Ritą, maištavusius tyliai, be ginklo, besistengusius išgyventi. Tai pasakojimas apie tuos, kurie vylėsi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, apie tuos, kurie savo sudaužytų likimų fone pasidavė, apie „sulaužytą“ pokario tautą. Tai pasakojimas apie žmones, kur kiekvienas atrado savo būdus, išraiškos formas pasakyti ar perteikti tai, kas jiems nepriimtina, kai kartais negali to pasakyti garsiai.
Kad ir kokį kelią pasirinko kiekvienas iš filmo herojų, laisvės troškimo negalėjo numalšinti niekas. Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.
Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Paulina Taujanskaitė. Filme taip pat vaidina būrys jaunųjų ir jau gerai žinomų aktorių: Skomantas Duoplys, Adomas Jasiukėnas, Rūta Šmergelytė, Mantas Zemleckas, Anastasija Marčenkaitė, Monika Bičiūnaitė, Darius Meškauskas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandr Špilevoj, Aleksandra Metalnikova, Dainius Svobonas ir kt. Režisierius: Audrius Juzėnas, scenarijaus autorius – Pranas Morkus, prodiuseriai: Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė.
