Visoje Lietuvoje pradedamas rodyti E. Kabaraitės filmas apie šalies šimtamečius (interviu su režisiere)
Tai paprastas filmas apie gyvenimą, laimę ir meilę. Apie paprastus žmones, kurie gyvena šalia mūsų. Apie tuos, kurių mes dažnai nematome ir negirdime. Atkurtos Lietuvos bendraamžių, šimtamečių istorijas papasakojusi režisierė Edita Kabaraitė sako, kad senoliai labai įkvepiantys, spinduliuojantys optimizmą ir džiaugsmą. Šviesus dokumentinis kino pasakojimas „100 metų kartu“ pirmą kartą didžiajame ekrane bus parodytas festivalyje „Kino pavasaris“ ir kovo 16–25 d. drauge su kūrybine grupe apkeliaus visą Lietuvą: penkis didžiuosius miestus bei Alytų, Marijampolę, Uteną, Gargždus ir Anykščius.
„Kino pavasario“ metu Lietuvos mastu vyks ir kitų lietuvių filmų seansai: trumpametražių filmų, Giedrės Beinoriūtės dramos „Kvėpavimas į marmurą“ premjera, o festivalį uždarys įspūdinga Mindaugo Survilos „Sengirė“. Jų seansai: http://kinopavasaris.lt/lt/programa
Dalijamės Laisvės Radzevičienės interviu su „100 metų kartu“ režisiere E. Kabaraite. Pokalbis vyko filmo premjeros išvakarėse.
Edita, nuo ko pradėjo vyniotis tavo šimtamečių istorijos siūlas?
Viskas paprasta: pasikvietė mane Marius Čiuželis iš Mariaus Čiuželio labdaros ir paramos fondo ir sako: „Klausyk, gal darom filmą apie Lietuvoje gyvenančius šimtamečius?“ Iškart pasidarė įdomu, o ir Lietuva juk švenčia 100 metų gimtadienį. Paaiškėjo, kad turime daugiau nei 300 šimtamečių. Prie projekto iškart prisijungė kino gamybos kompanija „Art box“, susipažinome su fotografe Monika Požerskyte, kuriai pasirodė įdomu surengti šimtamečių fotografijų parodą. Taip gimė projektas „100 metų kartu“ – dokumentinis filmas, nuotraukų albumas ir fotografijų paroda.
Filmo anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=_OES1C8V_Lg
Kas tapo pirmaisiais filmo herojais?
Rinkomės įdomiausias gyvenimo istorijas. Ieškojome jų visur – savivaldybėse, bendruomenių namuose, klausinėjome pažįstamų. Paaiškėjo įdomus dalykas: Lietuvoje yra labai daug žmonių, kuriems gėda, kad senoliai gyvena ne kartu su jais, bet yra prižiūrimi senelių namuose. Prižiūrėti seną, ligotą žmogų nepaprastai sunku, ypač kai suvoki, kad ir tų senolių vaikai – jau garbingo amžiaus. Mūsų filmo herojų vaikai ir artimieji – šviesūs ir šilti, mylintys ir saugantys savo meilę ir artimuosius. Tai vienintelis bruožas, kuris sieja visus, pasirodžiusius mūsų filme.
Kokio garbingiausio amžiaus jūsų herojai?
Vyriausia moteris, kurią filmavome, buvo 109 metų. Filmo herojams Juozui ir Albinai drauge paėmus yra 206-eri, jiems abiem – po 103-ejus.
Kuo gyvena tokio amžiaus sulaukę žmonės? Kas jiems svarbu?
Nepatikėsite, bet viskas! Jie domisi politika, seka įvykius Lietuvoje. Žino, kas vyksta jų šeimose. Jie visi gražiai prisimena savo vaikystę, nors buvo sunku. Tai – linksmiausias jų gyvenimo laikas. Visi su didžiausia meile ir pagarba kalba apie savo tėvelius.
Svarbiausi dalykai jiems – meilė, pagarba ir pagalba vienas kitam. Šie žmonės gyveno ypač sunkiais laikais – Antrasis pasaulinis karas, partizanai, trėmimai į Sibirą... Labai keista, bet jie beveik nekalbėjo apie sovietų okupaciją – tarsi viso to nebūtų buvę, o laisvą Lietuvą puikiausiai prisimena. Reikia suprasti paprastą dalyką – šimtamečiai filmo herojai kalbėjo tik apie tai, apie ką norėjo kalbėti. Galėjau kokį tik nori kadrilį šokti ar špagatus priešais daryti, tikrai nebūčiau privertusi jų kalbėti apie tai, apie ką nematė reikalo.
Kiek laiko pas juos užtrukdavote? Ar buvo situacijų, kai nesuprasdavote vieni kitų, juk kartos skiriasi?
Beveik visus senolius aplankėme po du kartus. Džiaugiuosi, kad jie paprastai ir nuoširdžiai bendravo su manimi. O Antanas, kai atvažiavom antrąsyk, paklausė: „Na, ko jūs iš manęs norit? Sakykit, ką reikia padaryti, viską padarysiu.“ Kaip koks aktorius profesionalas!
Ko nežinojai prieš pradėdama filmuoti, kokie, gilinantis į tokią temą, buvo tavo atradimai?
Labiausiai bijojau, kad bus sunku sukurti įdomų filmą. Prieš tai nebuvau bendravusi nė su vienu šimtamečiu, šiandien gi galiu pasigirti, kad kalbėjausi net su 15. Mane labiausiai stebino, kad jie visi šypsojosi. Greičiausiai šypsena ir yra ilgaamžiškumo receptas.
Ką pati supratai apie senatvę? Galbūt tie žmonės išsklaidė tavo baimes?
Supratau, kad svarbiausia yra pačiai apsispręsti, kaip nori gyventi. Tik nuo tavęs priklauso, kaip nugyvensi gyvenimą. Friedrichas Nietzsche juk taip ir rašė: „Kiek daug reikia žmogui sukaupti, kad suprastų, kiek nedaug jam reikia.“
Ar senatvė yra baisi?
Senatvė, kaip ir visas gyvenimas, turi daug spalvų. Man pasirodė, jog mūsų filmo herojai nebijo mirti, nes jie yra pasirinkę gyvenimą. Gyvenimą su visais jo iššūkiais, sunkumais ir džiaugsmais. Visi jie man sakė, kad Lietuva išgyvena geriausius savo metus, kaip ir mes visi.
Ar filmas išėjo toks, kokio tikėjaisi?
Man dar nė karto nepavyko sukurti tokio dokumentinio filmo ar laidos, apie kokią galvojau prieš pradėdama filmuoti. Dokumentiką kuria herojai. Mano užduotis – jiems netrukdyti. Manau, kad mums visiems kartu pavyko net geriau nei galėjau įsivaizduoti. Prisimenu, grįždami iš filmavimų automobilyje paleisdavome garsiai muziką ir visa komanda garsiai dainuodavome. Pilna širdimi – pasikrovę optimizmo ir teigiamų emocijų. Šimtamečiai mus pakraudavo geros energijos visai savaitei.
Nemanai, kad kino žiūrovai gali išsigąsti senatvės šiais jaunystės kulto laikais?
Tik mes patys nusprendžiame, kaip gyventi. Tos pačios taisyklės buvo 1918-aisiais, tokios pat galioja ir 2018-aisiais. Aš nebijau!
Vieni tavo filmo herojai sakė, kad labai nori mirti, kiti – kad dar trokšta gyventi. Koks buvo gyvenimo ir mirties susidūrimas filme?
Tie, kuriuos kalbinome, puikiai supranta, kiek jiems metų ir kad pabaiga – čia pat. Pati jautriausia filmo vieta man buvo, kai Albina, jau baigus filmuoti, netikėtai išlindo per langą ir tiesiog padėkojo savo vaikams už pagalbą. Tai buvo jos atsisveikinimas. Elena atsisveikindama paklausė manęs, ar atvažiuosiu į jos laidotuves. Tačiau filmas – ne apie mirtį. Jis yra apie gyvenimą, laimę ir meilę. Apie pasirinkimą gyventi stipriausia šio žodžio prasme.
Filmo kūrybinė grupė susitiks su žiūrovais:
- „Pasakoje“ (Vilnius) – kovo 16 d. 18 val.
- „Dainavoje“ (Alytus) – kovo 17 d. 13 val.
- „Forum Cinemas Kaune“ – kovo 17 d. 19.20 val.
- „Taurapilyje“ (Utena) – kovo 18 d. 15.10 val.
- „Minijoje“ (Gargždai) – kovo 18 d. 15.50 val.
- Anykščių kultūros centro kino salėje – kovo 18 d. 18 val.
- „Forum Cinemas Klaipėdoje“ – kovo 18 d. 18.20 val.
- „Garse“ (Panevėžys) – kovo 22 d. 19 val.
- „Spindulyje“ (Marijampolė) – kovo 24 d. 15 val.
- „Forum Cinemas Vingyje“ – kovo 24 d. 21.10 val.
- „Forum Cinemas Šiauliuose“ – kovo 25 d. 16 val.
Apie filmą ir jo bilietai: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/6556-100-metu-kartu
23-iasis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ vyks 2018 m. kovo 15–29 d. Praėjusiais metais „Kino pavasaris“ pritraukė 114 250 žiūrovų, tad yra didžiausias kino renginys Lietuvoje ir vienas ryškiausių kino festivalių Rytų Europoje. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
.jpg)