Atgarsiai. Režisierės Lauros Tamošiūnaitės Šakalienės filme šeimos nariai judinami iš mirties taško

„Šis filmas apie tai, kaipvis dažniau mes leidžiame sau užmigti tarp savų. Kartais tik stiprus emocinis sukrėtimas gali mus pažadinti iš rutininio letargo. Šeimos susvetimėjimas šiuolaikinėje visuomenėje dažnai yra įprastas reiškinys. Apatija ar baimė kažką keisti priveda prie nepatogių aplinkybių, kuomet šeimos nariai yra išjudinami iš mirties taško“, - esminę trumpametražio filmo „Laimei einant, užmigęs buvau“ mintį pabrėžia šio filmo režisierė Laura Tamošiūnaitė Šakalienė.

Festivalyje - tradicinės šeimos vidaus problemos

Žiūrovui, orientuotam į aukštos kokybės kiną, kuriame paliečiami įdomūs, bet retai garsiai suformuluojami universalūs žmogiški klausimai, paskutinę vasaros savaitę buvo skirtas ketvirtasis kino festivalis „Sidabrinis Akbuzatas“, vykęs Ufa mieste, Rusijoje. 

Pasak Rusijos kino kritikės Elenos Lunovskajos, filmai, kuriuos ji matė šiame festivalyje, buvo lyg sujungti vienu raudonu siūlu: „Ir labai patvariu. Temos buvo panašios, sutapo idėjos. Bet tai yra tas atvejis, kai nekalbame apie filmų vienodumą. Raudonas siūlas - tai tradicinės šeimos vidaus problemos. Savo publikacijoje ji rašė ne tik apie festivalio atvirumą kitų tautybių kūrėjams, etninę priklausomybę ir iš jos kylančius stereotipus, kuriuos laužo menininkai, savo filmais pasiekdami daug platesnį žmonių ratą, paliesdami žiūrovų širdis, bet ir išsamiai pristatė vienintelės festivalyje dalyvavusios lietuvės režisierės filmą. 

Lietuvės filme – savo pačios gyvenime pasiklydusios šeimos istorija

Kino kritikės pastebėtas mistinis trumpametražis Lauros Tamošiūnaitės Šakalienės filmas „Laimei einant, užmigęs buvau“, kurį rodė šiame festivalyje, sukurtas pagal lietuviškąją Danutės Kalinauskaitės novelę "Pakeleivė". Šis filmas kartu yra ir Lauros Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros magistro studijų diplominis darbas. Ieškodama istorijos savo diplominiam darbui, režisierė susisiekė su D. Kalinauskaite, kuri jai papasakojo pakeleivės istoriją. „Jai bepasakojant jau žinojau, kad pagal šią istoriją kursiu filmą“, – sako Laura, kartu su dramaturgu Artūru Voiničiumi pusę metų rašiusi filmo scenarijų. 

Filme rodoma eilinė šeima, kuri automobiliu pasuko ne į tą kelią ir beveik pasiklydo snieguotame miške. Motina, tėvas ir du paaugliai vaikai - berniukas ir mergaitė. „Pasiklydimas yra labiau susijęs su tuo, kaip žmonės bendrauja tarpusavyje, dėl jų nesugebėjimo ar nenoro išgirsti vienas kito. Tačiau keista pagyvenusi moteris su nešuliais, staiga pasirodžiusi vidury miško ir paprašanti žmonių, kad pavežtų ją link namų, palieka šeimą be pasirinkimo, kaip tik susitaikyti ir persvarstyti savo vertybes. Keldami kiekvienam svarbius klausimus, herojai užsimena apie pagrindinę problemą - prarastą artumą ir ryšį su artimaisiais“, - savo publikacijoje rašo E. Lunovskaja. 

Kada pasakiškame kontekste ilgai po vienu stogu gyvenančios šeimos pamatys save ir savo artimuosius iš naujo? Ar papuolę į ekstremalias situacijas šeimos nariai pradės vienas kitą vertinti? O gal dukters ligos irgi yra tik priedanga ir pasiteisinimas, nenoras prisiimti atsakomybės? Tokius klausimus kelia filmo kūrėjai. 

„Filme iškyla atsakymai į kiekvienai šeimai aktualius klausimus. Pasirinkau D. Kalinauskaitės novelę neatsitiktinai. Joje kalbama apie kasdienybę, gyvenant šeimoje su vaikais, tadkurdama šį filmą aš tarsi pravėriau ir savo šeimos duris – filmo istoriją pasąmoningai tapatinau su savo šeimos problemomis“, - pasakoja Laura. 

Kartu su besikeičiančiais metų laikais šeima išgyvena vidinius pokyčius

Kino kritikei E. Lunovskajai įdomi reikšmingą vaidmenį filme atlikusi sezonų kaita: „Didingas miško peizažas dideliame ekrane džiugino akis, tačiau kai viskas aplinkui pradėjo judėti, prasidėjo kvapą gniaužiantys gamtos pokyčiai: žiema ir pavasaris, šiek tiek rudens. Kita metafora yra vidinių pokyčių metafora. Kai žmonės ima tolti vienas nuo kito ir nustoja vienas kitą girdėti, vis tik ilgainiui suvokia, kad tai neteisinga artimųjų atžvilgiu. Bandydami ištaisyti situaciją jie pasikeičia, kai tik žengia žingsnį mylimo žmogaus link. Tai ir norėta filme pasakyti. Visi trumpametražio filmo veikėjai kartu su metų laikų pokyčiais išgyvena transformaciją - jie tampa žmogiškesni“. 

„Svarbiausias apdovanojimas man buvo žiūrovų reakcijos, klausimai, jų matymas ir įsiklausymas į tai, kaip jie suprato filmą, kokios mintys ir pamąstymai kilo bežiūrint ir kokias vertybes po filmo jie parsineš į savo namus“, - po filmo peržiūros ir bendravimo su publika kalbėjo Laura. Žiūrovams buvo įdomus pakeleivės močiutės įvaizdis, kuris, pasak režisierės, iš tikrųjų yra metafora, simbolizuojanti mirties bei sąstingio virsmą. 

Šiuo metu Laura kuria vaidybinį pilnametražį filmą pagal Jaroslavo Melniko apsakymą „Rojalio kambarys“ ir trumpametražį filmą "Fanaberia. Įsijunk šviesą".