Mantė Valiūnaitė ir Monika Gimbutaitė: kritiku per dieną netampama, bet naudinga turėti padrąsinimą ir trampliną

Mantė Valiūnaitė ir Monika Gimbutaitė ne tik gerai išmano Lietuvos kino lauką, apie jį rašo, bet ir sudaro įvairių kino festivalių programas. Abi jos save išbandė ir naujoje srityje – tapo mokymų programos „Shorts Critics“ vadovėmis. Su M. Gimbutaite ir M. Valiūnaite kalbamės ne tik apie mokymus, bet ir apskritai kino kritiką, jos funkcijas, kino vertinimą. 

– Jau paskelbtas antrasis lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ kvietimas dalyvauti kino kritikų mokymuose „Shorts Critics“. Kam daugiausia skyrėte dėmesio kurdamos šią programą? 

Monika: Šių mokymų poreikis atsirado stebint kino kritiką šiandieninėje Lietuvoje. Jį pajuto ne tik lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“, bet ir aš su Mante. Ir iki šių mokymų esame aptarusios, kad norėtųsi, jog rastųsi naujų balsų ir daugiau pokalbių apie kino kritiką. Pagrindinis mūsų tikslas – paskatinti žmones rašyti ir atrasti savo balsą. Žinoma, tai nėra padaroma per vienus mokymus, bet mokymai gali padėti supažindinti su kontekstais ir įkvėpti drąsos. Tad mano pagrindinis lūkestis – suteikti tuos pirmuosius žingsnius, tikintis, kad mokymai galės tapti tramplinu į kino kritiką ar galvojimą apie kiną įvairiomis priemonėmis skirtingose medijose. 

Mantė: Monika labai gerai įvardino mūsų tikslą ir siekį. Norėjome suteikti platesnius  kontekstus ir padrąsinimą, pasidalinant, kokia kritika gali būti ir, apskritai, kas yra kino kritika. Mums taip pat buvo svarbu įtraukti praktinių užduočių, pavyzdžiui, organizuoti filmo peržiūrą ir jo analizę, nuo kurios mokymų dalyviai galėtų atsispirti ir patys imtųsi analizuoti filmus. Tad mes orientavomės į tai, kad suderintume teoriją ir praktiką. Norėjome atskleisti, koks gali būti įvairiapusiškas darbas kino srityje, kokia plati komunikacijos erdvė. 

Monika: Ir dar pridėčiau, kad greta komunikacijos yra sklaida ir kuratorystė. Visa tai neatsiejama nuo kino kritikos, nes norint rašyti svarbu suvokti, kaip veikia vidinis kino mechanizmas. Neatmetame galimybės, kad žmonės, norėję patobulinti kino kritikos ar komunikacijos įgūdžius, mokymuose susidomės kuratoryste ar kino platinimu. Viena šių mokymų vertybių – tai pažintys su skirtingais kino industrijos žmonėmis. 

– Ko jūs išmokote iš šitų mokymų? Turiu omenyje, kaip programos kūrėjos ir vadovės, stebinčios visą procesą.

Monika: Po praeitų metų mokymų pasisėmiau daug įkvėpimo. Tos diskusijos, vykusios su dalyviais ir su kitais lektoriais, padėjo dar kartą atsakyti į klausimus, kuriuos karts nuo karto kiekvienas kritikas turi atsakyti. Kodėl reikalinga kritika ir kam jos reikia man? Kokia kritika gali būti įdomi, kokios yra naujos kritikos temos, kurios šiuo metu nėra apžvelgiamos kitų kritikų ir kurias galbūt galėčiau apžvelgti aš? Tai man buvo būdas susidėti taškus ant i. Diskusija apie kiną, kurios mes kartais stokojame, man suteikė labai daug džiaugsmo. Juk kartais kino kritika yra gana vieniša, tad kino žiūrėjimas su žmonėmis, ateinančiais iš skirtingų kontekstų, turinčiais skirtingas perspektyvas, yra be galo praturtinanti patirtis. Tad labai laukiu kitų mokymų ir iš jų tikiuosi ne mažiau nei iš buvusių. 

Mantė: Man labai patiko Monikos paskaita apie interviu. Aš tikrai sužinojau daug naujo apie tai, kaip juos daryti, ir labai džiaugiausi, kad ten nuėjau. Nemažai domiuosi, kaip reikėtų atlikti interviu, tai įžvalgų turėjau, bet Monikos koncentruotas tikslus ir taiklus pranešimas padėjo įtvirtinti žinias apie šį žanrą. Man labai patiko ir pats procesas, nes sudaryti programas man labai įdomu. Daug išmokau, nes sudarydami programą daug diskutavome. Vėliau gavome grįžtamąjį ryšį ir iš naujo pergalvojome, kaip tas programos kūrimo procesas atrodo. Tad žengiau žingsnelį tolyn edukacinių programų kūrimo srityje. Tai buvo tikrai labai didelis iššūkis, bet ir labai gera pamoka.

– Kaip manote, kokios savybės yra reikalingos į kritikos lauką žengiančiam žmogui?

Monika: Rašant kino – ar bet kokios kutlūros srities kritiką – svarbiausia jausti meilę tai sričiai. Jeigu jos neturėsi, jeigu ja nesidomėsi už užsakymų ribų, tai jausis tavo potencialiems skaitytojams ir pats nejausi tiek džiaugsmo. Aišku, yra daugybė kitų savybių, kurios praverčia, pavyzdžiui, gebėjimas pagaviai, įdomiai rašyti, smalsumas, analitiniai įgūdžiai.  

Mantė: Visiškai pritariu, kad meilė yra būtina. Bet dar norėtųsi sakyt, kad reikia geranoriškumo ir įžvalgumo. T. y., įžvelgti ne tik tai, ką norėjo pasakyt režisierius ar režisierė, bet atrasti ir savų žvalgų apie tą kūrinį. Dar svarbu neprarasti geranoriškumo ir supratimo, kad kiną vis dėlto kurti reikia labai daug pastangų, labai daug visko. Ir dėl to svarbu įvertinti, kiek to visko – jėgų, energijos, pinigų, žmonių darbo – yra.

– Kaip manote, kada žmogus gali save pradėti vadinti kritiku? Ar jis turi kaip nors to nusipelnyti? 

Monika: O, čia amžinas klausimas! Aš nuolatos jį sau keliu. Buvo metai, kai kritikos nerašiau, tuomet visuose renginiuose, kuriuose mane pristatė, prašiau, kad išimtų šį žodį, nes jaučiausi „nepraktikuojanti“ kritikė. Turbūt kiekvienas tai įsivardija pats sau., universalios formulės čia nėra. Žodžio prisijaukinimas ateina natūraliai. 

Mantė: Aš pritarčiau. Tai individualus klausimas ir niekas nenuleis tos etiketės, nes dažniausiai jeigu ir paklausia, kaip tave pristatyti, pats turi inicijuoti šitą savo pasivadinimą. Be to, tapatybė nėra tokia griežtai ribota, na, mano atveju yra ir kino kuravimas, galiu vadintis ir kinotyrininke (nes rašau disertaciją), ir kino kritikė, nes kartais parašau recenzijas ar paimu interviu. Tai tas tapatumas yra daugialypis ir kažkaip išmoksti būti su tuo. Ir daug vardų turi.

– Viename Monikos interviu esu skaičiusi, kad kritika yra diskusija. Kaip manote, ar šiandien kino pasaulyje, ypač Lietuvoje, tos diskusijos esama ir jeigu jos yra, tai kas diskutuoja?

Monika: Man atrodo, kad kritikos rašymas kaip procesas yra veržimasis į diskusiją, ėjimas į pokalbį. Ir tas pokalbis gali būti su filmu, su kūrėju, su kitais kritikais. Labai dažnai tai yra vidinė diskusija. Jeigu priimam tokią nuostatą, tai kritikos rašymas visada yra savotiška diskusija, į kurią, visų pirma, eini viduje, o publikuodamas tekstą išeini į viešumą. Ar mes turime pakankamai kritikų tarpusavio diskusijos? Man atrodo, to yra pakankamai mažai. Nemaža dalimi tai lemia mažas kino laukas, finansų ir resursų trūkumas. Ir rašančių žmonių nėra tiek daug, rašančių ir dar spėjančių vieni kitiems oponuoti turbūt turime dar mažiau. Labai linkiu, kad kritikos kritikai atsirastų daugiau. Manau, kad tai labai padeda laukui augti ir tobulėti. 

Mantė: Aš dažniau sakau, kad kritika – tai pokalbis, ne diskusija. Kritika yra pokalbis su kūriniu ar kūrėju. O tą diskusiją labiau įsivaizduočiau kaip išorinę. Jei yra daugiau kritikos, jeigu kritikai vieni kitus skaito, tai iš tikrųjų atsiranda diskusinis laukas apie tam tikrus kūrinius. Bet to, aš manau, stinga. Tikrai nėra pakankamai daug rašančių arba rašančių ir dar skaitančių, ką kitas rašo. Tai būna, kad vienu metu išeina tekstai ir nėra tarp jų komunikacijos. Atsimenu, aš apie tai daug galvojau, ypač anksčiau, kai pradėjau rašyti. Man atrodė svarbu perskaityti ir kitų kritikų tekstus, gal kartais juos įterpti. Bet kai pabandžiau tai padaryti, mane išredagavo ir to neliko. Tada labai nuliūdau, nes man svarbu dalyvauti diskusijoje. Vyliausi, jog prasidės savotiškas pokalbis ir galbūt kažkas kitas tęs diskusiją. Bet taip neįvyko. Po to bandymo daugiau ir nebandžiau. Reikėtų gal prisiminti ir šitą pabandyti dar atgaivinti – sąmoningiau savo tekstuose reflektuoti apie tai, ką kiti rašo.

– Kaip jūs vertinate filmus masėms ir skirtus elitiniams žiūrovams?

Mantė: Man atrodo, kad kinas yra kinas. Bet kiekvienas kūrinys turi savo funkcijas ir negali atmesti, kad yra komercinis kinas, kuris skirtas uždirbti daug pinigų, būti pramoga, rinkti daug žiūrovų. Man atrodo, kad neišvengiamai ta takoskyra tarp komercinio kino ir to vadinamo menines ambicijas turinčio kino egzistuoja. Bet man atrodo, yra ir vidurio kelias, kur skirtingi tikslai derinami. Ir atsiranda tie vidurio kelio filmai, kuriuos sunkiau įsprausti į vieną arba kitą kraštutinumą. Manau, kad kinas yra labai įvairus. Ir komercinius filmus galima analizuoti, nes iš jų galima labai daug ką pasakyti apie įvairias tendencijas, egzistuojančias visuomenėje, arba apie problemas, stereotipus. Tai tos analizės ir kino kritikos yra verti skirtingi ir įvairūs kino darbai.

– Mante, viename interviu radau tokią tavo mintį: „industrinis kinas yra pavojingas, nes jis paremtas stereotipais“. Kaip manai, ar vis dar taip yra? O jei yra, gal pastebi ir kitokių problemų?

Mantė: O, aš ten labai aštriai pasakiau! Pavojingas. Ką aš sau galvojau? Dabar taip nesakyčiau. Tik kaip aš galėčiau suformuluoti? Manau, kad komercinis kinas dabar pradeda dirbti su tam tikrais stereotipais ir imasi juos keisti. Tai tikrai vyksta gana lėtai, bet procesą galima pastebėti. Bet nuo senų laikų taip būdavo, jog tai yra stereotipų propagavimas ir dar gilesnis įtvirtinimas. Ir tai kelia tam tikras grėsmes. Nežinau, ar tai teisingas žodis.

Monika: Pavojus.

Mantė: Na taip, pavojus. Nes ypač jei galvojame apie lietuvišką komercinį kiną – jis yra įstrigęs banalių banaliausiame stereotipų produkavime. Ypač tų juokelių iš temų, iš kurių juoktis jau turėtų būti nelabai smagu. Žinoma, tai gali būti daroma – juk kartais iš labai jautrių temų galima pasijuokti, taip palengvinant tą sunkesį turinį – bet lietuviškas komercinis kinas to dar nėra išmokęs, todėl nori štampuoti stereotipus, kurie kenkia atviresniam bendrabūviui. 

Monika: Man atrodo, neblogai prisiminti, kad kinas ne tik atliepia realybę, ją atspindi, bet ir ją formuoja. Mes turėtume peržiūrėti skirtingų žmonių grupių reprezentacijas, kai kuriuos stereotipus. Tų štampų peržiūrėjimas tiek komerciniame,  tiek nekomerciniame kine ir jų analizė yra vienas iš kritikos kelių ir tikslų. Turbūt komerciniame kine mes neretai atrandame daugiau tų stereotipų, su kuriais reikia dirbti. Bet man atrodo, kad jų atsiranda ir festivaliniame, ir žanriniame kine, ir kine, kuris bando reflektuoti istoriją ar bet kokią tapatybės temą. 

 

Šiuo metu vyksta kvietimas teikti paraiškas į naująjį programos sezoną „Shorts Critics 2023-2024“. Paraiškų terminas – rugpjūčio 24 d. Programą įgyvendina lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.