Psichoterapeutas Dainius Jakučionis: kalbėtis apie jausmus nėra silpnumo ženklas

„Žmonėms nelengva žiūrėti į save, atpažinti savo trūkumus, netgi jeigu tai tik kino filmo personažai. Žodis, veiksmas, emocija ar kita detalė gali sunervinti. Kartais tai, ką matome ekrane, mums nepatinka tik todėl, kad tie patys dalykai yra mūsų viduje ir mes jų nemėgstame savyje. Tai vadinama projekcija. Jeigu mums tai nekeltų jokių emocijų, mes to nepriimtume taip asmeniškai“, – sako gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis, paklaustas apie daug emocijų sukeliantį ir šiuo metu vieną iš žiūrimiausių filmų Lietuvoje – Lauryno Bareišos dramą „Sesės“.

Lokarno kino festivalyje du apdovanojimus pelnęs filmas žiūrovą nukelia į karštą vasaros savaitgalį sodyboje, kur dvi šeimos atvažiuoja pailsėti. Iš pradžių viskas atrodo kaip įprasta – ežeras, muzika, lauko terasa su griliumi, krepšinio žiūrėjimas, pokalbiai apie paskolas. Tačiau pamažu ima ryškėti, kad po idiliška santykių išore slypi neišsakyti jausmai, pavydas ir konkurencija.

D. Jakučionio teigimu, filmas „Sesės“ – apie santykius tarp sesių, vyrų, vaikų. „Daug kas atpažins save, kai nepasakė to, ką norėjo pasakyti, nes buvo per skaudu. Arba neišreiškė savo jausmų, nes bijojo atrodyti silpnas“, – teigia psichoterapeutas.

Sunku padėkoti, nes gali pasirodyti silpnesnis

Psichoterapeutas pastebi, kad su filmo personažais lengva susitapatinti, nes jame pasakojama 30–40-mečių kartos šeimų istorija, o situacijos priverčia herojus elgtis panašiai, kaip mes galėtume reaguoti tikrame gyvenime.

„Filmo herojams sunku tiek padėkoti, tiek atsiprašyti, ypač vyrams. Pasakyti „ačiū“ gali būti sunku, nes tektų pripažinti, kad esi silpnesnis. Tarp 40-mečių ir vyresnių vis dar gaji nuostata, kad emocijų parodymas – silpnumo ženklas. Suprask, nevyriška. Jeigu aš pasidalinsiu savo jausmais, mintimis, galiu pasirodyti pažeidžiamas“, – vis dar egzistuojančias nuostatas įvardija D. Jakučionis. 

Psichoterapeutas pateikia ir vieną hipotetinę situaciją. Vyras – milijoninę apyvartą turinčios įmonės direktorius,  vadovaujantis 1000 žmonių, grįžta namo, o jo žmona nepatenkinta, kad jis šiukšlių neišnešė. Kaip jam jaustis viduje? Namuose jis nebe direktorius, nusiima karūną ir tampa vyru, kuris neišnešė šiukšlių. Jis kalba apie milijonus, naujas rinkas, o čia jam priekaištaujama dėl neišneštų šiukšlių. 

„Kai tau priekaištauja, nebesi teisus, nebegali susitvarkyti su savo emocijomis, žmogus gali užsidaryti, nekalbėti, nes gali pasirodyti silpnas“, – sako D. Jakučionis. 

Emocinę elgseną perduoda tėvai

Psichoterapeutas atkreipia dėmesį, kad režisierius neatskleidžia personažų priešistorės ir palieka daug interpretacijų, kas suformavo juos ir tokią emocinę elgseną. 

„Galima numanyti, kad visiems personažams didelę traumą paliko sovietmečio uždarumas, kai žmonės nemokėjo reikšti savo jausmų. Tai tikriausiai atsispindėjo ir jų tėvų elgesyje – negebėjimas darbe pasakyti, kaip jautiesi, laisvės trūkumas išsipasakoti netgi savo šeimoje, geriau visai nekalbėti, žinoma, ir nuovargis, nes reikia daug dirbti ir nėra kada kalbėtis su vaikais. Visa tai galėjo persiduoti ir vaikams. Be abejo, įtakos galėjo turėti ir tėvų skyrybos ar kiti gyvenimo įvykiai“, –  svarsto D. Jakučionis.

Anot jo, didžiausią įspaudą žmonėms iš sovietinės santvarkos paliko psichologinių dalykų nežinojimas – ar nežinai kaip, ar iš viso bijai kažką pasakyti, nemoki nusileisti ar priimti kito nuomonę.

„Situacija keičiasi. Dabar tėvai emociškai raštingesni, pasiekiama daugiau informacijos. Rūpinimasis savo emocijomis priklauso nuo to, kaip jas rodo tėvai ir kiek jie yra emociškai raštingi. Jeigu tėvai parodo pavyzdį, kad galima atvirai kalbėtis, tai, tikėtina, perims ir vaikai. Emocijas „uždarantiems“ vaikams vėliau bus sunkiau kurti santykius, jaustis saugiai su partneriu, tai gali atsiliepti visą gyvenimą, kaip ir filmo „Sesės“ herojams“, – sako D. Jakučionis.