Lietuviškas kinas Lumière festivalyje: istorija, įvertinta tarptautinės kino klasikos mugėje

Spalį Prancūzijoje Lietuvos kino paveldas sulaukė ypatingo tarptautinio dėmesio viename prestižiškiausių kino paveldo renginių – Tarptautiniame Lumière kino festivalyje ir jį lydinčioje kino klasikos filmų mugėje, kurioje Lietuva dalyvavo kaip oficiali šių metų šalis viešnia. Jau dvyliktą kartą vykusioje mugėje Lietuvos kino centras pristatė šalies kino paveldo raidą ir naujausius restauruotus kino klasikos filmus.

Keturias dienas trukusiame renginyje į susitikimus su kino industrijos atstovais kvietė bendras Baltijos šalių stendas. Čia kino klasikos rodytojai ir festivalių organizatoriai turėjo išskirtinę galimybę ne tik atrasti Lietuvos kino paveldo kolekcijas, bet ir daugiau sužinoti apie naujausias sklaidos galimybes bei tarptautinius bendradarbiavimo projektus kartu su Latvija ir Estija. 

Spalio 16 d. tapo Lietuvai svarbiu mugės akcentu – vyko Lietuvos kino centro surengta diskusija „Augančios galimybės lietuviško kino paveldo srityje“, kurioje dalyvavo Lietuvos kino srities ekspertai: kino archyvaras ir festivalio „Pirmoji banga“ organizatorius Aleksas Gilaitis, kino kuratorius ir kritikas Dmitrij Gluščevskij, audiovizualinių medijų tyrinėtoja, archyvinių filmų kuratorė ir tyrimų vadovė medijų edukacijos ir tyrimų centre „Meno avilys“  Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Lietuvos kino centro projektų vadovė Giedrė Simanauskaitė bei filmų restauravimo specialistas Jonas Zagorskas.  

Diskusijos moderatoriui, kino kritikui ir istorikui Ariel Schweitzer, pradėjus pokalbį su dalyviais, buvo pabrėžta įdomi Lietuvos kino istorijos detalė – šiai meno sričiai jau daugiau nei 100 metų. Apžvelgdamas Lietuvos kino industrijos raidą ir jai tekusius iššūkius, A. Schweitzer pabrėžė savitą kūrybos stilių, būdingą šalies kūrėjams nuo pat pradžių. Jis pasidalijo ir savo asmeniniu atradimu – Arūno Žebriūno kūryba, taip pat paminėjo tokius žinomus režisierius kaip Audrius Stonys, Šarūnas Bartas ir Jonas Mekas. „Lietuviškas kinas turi ne tik intriguojančią praeitį ir daug žadančią ateitį, bet ir įspūdingą dabartį, kurioje ryškią vietą užima režisierių moterų darbai,“ – kalbėjo A. Schweitzer, pridurdamas, jog šiais metais Locarno kino festivalyje svarbiais apdovanojimais buvo įvertinta jaunoji lietuvių kūrėjų karta –Saulė Bliuvaitė už debiutinį filmą „Akiplėša“ ir Laurynas Bareiša už filmą „Sesės“.

Lina Kaminskaitė-Jančorienė pabrėžė, kad vienas didžiausių iššūkių, su kuriais šiandien susiduria Lietuvos kino paveldas, yra konkurencinga tarptautinė kino klasikos erdvė. Visame pasaulyje daugėja restauruotų filmų, pritaikytų šiuolaikiniams ekranams, ir tai didina žiūrovų susidomėjimą kino paveldu. „Atvėrę kino istorijos enciklopedijas Lietuvos vardo dažnai nematome, todėl turime ne tik rodyti filmus ir kviesti žiūrovus į festivalius, bet taip pat rasti būdų kaip istorijos apie mūsų šalies kiną ir kūrėjus atsirastų mokyklų programose,“ – teigė ji.

Svarbi diskusijos dalis buvo skirta būsimos Nacionalinės filmotekos projektui Lietuvoje, kurį pristatė Giedrė Simanauskaitė. Numatoma, kad ateityje Nacionalinę filmoteką Lietuvoje turėtų sudaryti: Lietuvos kino centrui priklausantys – šiuo metu jau rekonstruojamas kino teatras „Naglis“ Palangoje ir Vilniuje esantis „Ozo kino teatras“, veikiantis likviduojamos bendrovės UAB „Lietuvos kinas“ patalpose, kartu su ten esančia unikalia audiovizualine kolekcija. 

„Planuojama, kad apie 3 tūkstančiai nacionalinių ir 11 tūkstančių mūsų turimų tarptautinių filmų taps būsimos Nacionalinės filmotekos Vilniuje pagrindu,“ – sakė G. Simanauskaitė, akcentuodama unikalią 16 mm ir 35 mm filmų kolekcijos dalį, pirmąją tokio tipo Baltijos šalyse.

„Svarbus Lietuvos kino istorijos laimėjimas yra tai, kad tarptautinių filmų kolekcijos dalis, nors ir nėra nacionalinis kinas, buvo pripažinta kaip vertinga išsaugojimui,“ – pabrėžė Dmitrij Gluščevskij.

Taip pat D. Gluščevsij atkreipė dėmesį į unikalią Lietuvos poziciją kitų Europos valstybių kontekste: „Nors dėl istorinių aplinkybių mūsų šalyje nėra Nacionalinės filmotekos, atgavus Nepriklausomybę kūrėsi pavienės organizacijos besirūpinančios tokio kino sklaida ir išsaugojimu, todėl šiandien mūsų pagrindinis tikslas yra Nacionalinės filmotekos steigimas jau egzistuojančioje šių įstaigų ir iniciatyvų ekosistemoje“.

Aleksas Gilaitis dalinosi, kad kino klasikos filmų žiūrovų ratas plečiasi. Jo organizuojamo festivalio „Pirmoji banga“ lankytojai per devynis festivalio gyvavimo metus keitėsi ir šiandien pastebima, kad kino klasika tampa populiari ir tarp jaunosios kartos žiūrovų. Kito festivalio „Pirmoji banga“ organizatorių D. Gluščevskij teigimu „Po Nepriklausomybės atkūrimo nutrūkusi ėjimo į kiną tradicija Lietuvoje atgyja, žiūrovai lanko kino festivalius, žino kokie filmai yra verti kino klasikos etiketės. Daugeliu atveju tai – garsūs režisieriai ir populiarūs amerikietiški filmai iš 6-7 dešimtmečio. Tokią pačią klasikos sąvoką turi ir garsiausi to laikmečio lietuviški filmai. Tačiau mažiau žinomi filmai ar moterų režisierių kūryba lieka už ribų, todėl pagrindinė festivalio „Pirmoji banga“ idėja yra kviesti smalsauti ir atverti žiūrovui duris į dar neatrastas kino kolekcijas, kurios yra tiek pat svarbios kino istorijai kiek populiarieji filmai“ 

Jonas Zagorskas, kalbėdamas apie filmų restauravimo praktikas mūsų šalyje teigė, kad kino juostą restauruoti Lietuvoje trunka apie pusę metų. Pagrindinė mažų restauruojamų filmų apimčių priežastis – kvalifikuotų restauravimo specialistų stygius bei geriausiai restauracijai tinkamų kino juostų negatyvų trūkumas archyvuose. Jo manymu, svarbiausias iššūkis šiandien yra restauravimo ir darbo su analogine medžiaga žinių perdavimas jaunai kartai. Pasak jo, Nacionalinė filmoteka galėtų tapti šios srities edukacijos centru. J. Zagorskas džiaugiasi, kad Lietuvoje atgimsta analoginio kino tradicija: šiuolaikinio kino kūrėjai renkasi kino juostos formatą, atsiranda analoginio kino ir fotografijos bendruomenės. „Šiuo metu su Baltijos šalių kolegomis svarstome įsteigti kino juostų ryškinimo laboratoriją“, – ateities planais dalinosi filmų restauravimo specialistas.

Vakaras tęsėsi Lietuvos kino klasikos filmų seansuose. Vyko net keli į Lumière festivalio „Trésors et curiosités“ programą atrinkto 1980 metų režisieriaus Algirdo Aramino filmo „Andrius“ rodymai. Filmas taip pat buvo pristatytas kino platintojams skirtoje specialioje mugės programoje „RE>BIRTH“. Taip pat mugės programą praturtino dar vienas Lietuvos kino lobyno filmas – „Jausmai“ (rež. Algirdas Dausa ir Almantas Grikevičius, 1968 m.). 

Visas keturias dienas mugės lankytojai galėjo apžiūrėti ryškiausių lietuviškos kino klasikos filmų plakatų parodą, kuri renginiui pasibaigus buvo priimta saugoti į Lumière’ų instituto muziejaus saugyklą. 

Visą spalio mėnesį mugės dalyviai turi išskirtinę galimybę mėgautis specialiai šiai mugei atrinktais Lietuvos kino klasikų filmų rinkiniais internete.

Tarptautinis Lumière kino festivalis ir kino klasikos mugė tai – svarbi platforma, skirta pabrėžti ir pristatyti skirtingų šalių kino paveldą tarptautinei auditorijai. Festivalyje gausu retrospektyvų ir restauruotų filmų pristatymų, kasmet pristatoma programa vaikams ir keletas teminių programų.

Projektas yra Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024 dalis. Lietuvos sezoną Prancūzijoje 2024 organizuoja: Lietuvoje: Lietuvos kultūros institutas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos ambasada Prancūzijoje, komisarė – Virginija Vitkienė.