Tradicijų ir gyvenimo trapumas: interviu su dokumentinio trumpametražio filmo „Alus“ kūrėja Milda Baginskaite

Šių metų „Scanoramos“ trumpametražių filmų konkurse žiūrovai turėjo galimybę pamatyti jautrų, kultūrinį paveldą tyrinėjantį režisierės Mildos Baginskaitės darbą – dokumentinį filmą „Alus“. Šiame filme Baginskaitė pasakoja savo tėčio ir senelio istoriją Lietuvos kaime, kur jie puoselėja senąsias alaus gaminimo tradicijas, tokiu būdu stiprindami ne tik šeimos ryšį, bet ir sąsajas su lietuviška tapatybe. Kviečiame susipažinti su Mildos kūrybine kelione, jos požiūriu į tradicijų gyvybingumą bei iššūkius, su kuriais susidūrė įamžindama unikalią šeimos istoriją.

–  Kas įkvėpė sukurti filmą apie tradicinį lietuviško alaus gaminimą?

–  Išvažiavau studijuoti į Angliją, ten pradėjau kurti kiną. Būdama išvykėlė, nuolat romantizuoju Lietuvą ir savo prisiminimus. Manau, kad net ir lietuviai, gyvenantys miestuose, vasarą leisdami kaimuose, jaučia tą romantizaciją. Tai nėra tik paprastas gyvenimo būdas, bet labiau ryšys su gamta ir tvarumu. Man kaimas visada atrodė kaip svajonių kraštas. Nors matau žmonių sunkumus ir nykstantį kaimą, mažėjantį gyventojų skaičių, uždarytas mokyklas ir bažnyčias, visada norėjau sukurti kažką, kas atspindėtų šį pasaulį – magišką žmogaus ir gamtos ryšį.

Nors paprastai kuriu naratyvinius filmus ir režisuoju teatrą, šis buvo pirmasis bandymas sukurti dokumentiką. Planavome su prodiusere grįžus į Lietuvą truputį pafilmuoti, sumontuoti trumpą „proof of concept“ filmuką ir gauti didesnį finansavimą pilnametražiam dokumentiniam filmui. Tačiau po filmavimo mano senelis stipriai susirgo ir, kol pabaigiau montuoti, deja, mirė. Šis filmas įgavo gilesnę prasmę ir tapo savotišku simboliu, lydimu tėčio žodžių: „Aš numirsiu, tu numirsi, o filmas liks.“ Todėl nusprendėme su prodiusere pabaigti filmą, kad jis būtų ne tik man brangus prisiminimas, bet ir pilnavertis kūrinys.

–  Ką šis alaus gaminimo procesas simbolizuoja tau?

– Filme nebuvo daug galimybių išsamiau nagrinėti šios temos, todėl jos nevysčiau. Kai kurie klipai, kurie galėjo ją atskleisti, galų gale buvo pašalinti montavimo metu. Tačiau iš pradžių, kai planavau didesnį filmą, idėja buvo atkreipti dėmesį į tai, kad alaus darymas tradiciškai laikomas labai vyriška veikla. Mes su sese esame moterys, tad atrodo, kad šios veiklos iš senelio ir tėčio neperimsime, ir tradicija tarsi išnyks. Pradžioje norėjau daugiau dėmesio skirti vyriškumo temai, tačiau filmo kūrimo procese supratau, kad tai nėra vyriškumo ar kažko įrodymo simbolis, o tiesiog tradicijų tęstinumas ir dalijimasis su kitais. Ši idėja man labai surezonavo, nes esmė nebuvo „pasidarysiu alaus ir išgersiu“, bet „padarysiu daug alaus ir pasidalinsiu juo su visu kaimu.“ Ši dalijimosi su bendruomene mintis tapo pagrindine filmo idėja.

– Filmo veikėjai – tavo tėtis ir senelis. Kiek asmeninių prisiminimų ar patirčių yra susiję su šia istorija?

– Jie iš tiesų labai įdomūs personažai, todėl norėjau, kad papasakotų dar daugiau, tačiau filmo struktūrą kūriau aplink alų ir Žolinių šventę, tad per daug kitų dalykų į galutinį montažą neįtraukiau. Man atrodo, kad jų prisiminimai – tai daugiau jų komentarai apie pasaulį, jų pasaulėžiūrą. Buvo nelengva, kaip režisierei, išlaikyti dėmesį ir susitelkti ties viena tema, laikytis struktūros, kad filmas neišsiskaidytų į įvairius pasakojimus, kurie nebūtų pakankamai aiškūs žiūrovui.

– Kaip šis filmas gali atliepti platesnius, universalius tėvų ir vaikų santykių bei kartų skirtumų aspektus?

– Manau, labai aiškiai matosi, jog tarp mano senelio ir tėčio santykiai nėra patys šilčiausi, tačiau yra momentų, kai jaučiasi, kad tėvas siekia kažko daugiau, ir kartais gauna tai, bet ne tradiciniais būdais, kokių galbūt tikisi mūsų karta. Manau, daug lietuvių galės atpažinti tokius santykius, nes daugelis mūsų yra matę tokius senelius ir tėvus, kurie dažnai aiškina kitiems, kaip viskas turi būti. Užsienyje vyresnioji karta taip pat būna santūresnė ir mažiau atskleidžia emocijas. Tačiau vienas užsienietis komentavo, kad atrodė, jog tėvas ir sūnus yra labai artimi, net jei iš šalies tai neatrodo taip šiltai.

– Kokie kūrybiniai sprendimai padėjo perteikti Lietuvos kaimo kultūrinį paveldą?

– Man buvo labai svarbu tiesiog būti ta „muse ant sienos“. Nenorėjau nieko „perspausti“ ar trukdyti, norėjau tiesiog stebėti. Visus kadrus kūriau taip, kad jie atrodytų kaip žiūrovo žvilgsnis, kad atspindėtų tai, ką matau. Labai gerai pavyko tai įgyvendinti, nes nei senelis, nei tėtis per daug manęs nepastebėjo – jie tiesiog darė savo darbus, ir tik kelis kartus įsiterpė. Vienas iš tų momentų, kai tėtis pasakė, kad „filmas liks, kurį ji filmuoja, o mūsų nebeliks“, turbūt buvo vienintelis kartas, kai jis paminėjo mano buvimą. Filmuodama kaimą, nesistengiau specialiai pabrėžti nieko ar išskirti tam tikrų dalykų, tiesiog sekiau tėtį ir filmavau tai, kas natūraliai įvyko.

– Ką norėjai atskleisti pasaulinei auditorijai apie lietuvišką identitetą ir tradicijas?

– Atsimenu, kai montavau filmą ir parodžiau kelis kadrus prodiuseriams, visi užsieniečiai labai susižavėjo tuo pasauliu. Jie retai mato kažką panašaus ir iš karto suprato žinutę, kad tai apie žmones, kurie gyvena kaip bendruomenė, neatsiskyrę. Tai labai skiriasi nuo Vakarų bendruomenės, kur vyrauja individualizmas ir kiekvienas gyvena sau. Tačiau kai parodžiau lietuviams, jie išsigando, sakė: „Kaip čia galima rodyti tokią Lietuvą užsienyje?“, nes [užsieniečiai] dažnai galvoja, kad Lietuva dar nėra labai išsivysčiusi, kad trūksta pinigų. Apie tai turėjome įdomių pokalbių.

Aš asmeniškai romantizuoju tą pasaulį, man atrodo, kad ten viskas geriau nei Vakaruose, kur galima su „kreditinėmis kortelėmis“ bet ką nusipirkti. Nusprendžiau, kad man svarbu parodyti Lietuvą tokiomis spalvomis, nes manau, kad yra kuo didžiuotis. Asmeniškai man lietuviškas kaimas yra dalis lietuviško identiteto, nes aš užaugau kaime. Kaimyniškumas, manau, taip pat labai lietuviška.

– Kaip norėtum, kad žiūrovai jaustųsi po „Alus“ peržiūros?

– Manau, kad šis filmas yra labai subtilus. Jis neverčia žiūrovo pereiti per didžiules jausmų keliones, tačiau labai norėjau, kad pabaigoje būtų iššaukti jautresni jausmai ir atskleistas gyvenimo trapumas, kurį mes atrandame kasdienybėje. Kiti mano filmai taip pat nėra trileriai ar kupini veiksmo – man patinka subtilumas, kuris slypi kasdieniuose dalykuose. Manau, kad daug konfliktų kyla dėl žmonių baimės pokyčiams – kai kas nors keičiasi, atsiranda pyktis arba liūdesys. Bet aš norėjau pažiūrėti į tai iš abipusės perspektyvos – tiesiog pripažinti faktą, kad kaimai nyksta. Norėjau tiesiog pasidžiaugti tais žmonėmis, kurie palaiko šį gyvenimo būdą ir nori juo gyventi, nes tai jiems suteikia džiaugsmo. Nenorėjau nieko aiškinti, tiesiog pažvelgti į tą trapumą, kuris yra mūsų gyvenimo dalis.

– Kas, tavo nuomone, buvo svarbiausia, ko išmokai kurdama „Alų“?

– Tai tikrai labai sunkus klausimas. Išmokau labai daug, nes pati montavau filmą. Dažniausiai dirbu su montažo režisieriais, tačiau kadangi tai buvo dokumentika ir nesu labai įpratusi prie šio žanro, ilgai sėdėjau montavime, žiūrėjau viską, ką prifilmavau, ir rašiau įvairius scenarijus ir idėjas, kaip tai suformuoti. Išmokau dirbti su tomis temomis ir kadrais, su veiksmu, kuris man asmeniškai labai artimas. Man atrodo, kad ne visada kaip režisierius gali atsiriboti – kažkas tave „kabina“, kas tau asmeniškai labai svarbu.

Tačiau buvo labai sunku sudėti šį filmą, nes aš per daug gerai žinojau šį pasaulį ir tuos personažus. Kai senelis susirgo, kaip tik baiginėjau filmą. Labai norėjau pabaigti ir atvežti jam į Žolines, mes buvome susitarę, kad atvešiu filmą, pasižiūrėsime kartu, jis labai laukė to momento. Aš skubėjau, jau buvau užsisakiusi bilietus, bet jis mirė prieš Žolines, ir tiesiog nespėjau padaryti visko, kaip planavau.

–  Kokį poveikį šis projektas turėjo tavo kūrybinei krypčiai ir ateities tikslams?

– Aš apskritai nesu prisirišusi prie konkretaus žanro, kaip reikia pasakoti istorijas. Kaip jau minėjau, dirbu ir teatre, mane taip pat domina performansas. Visą laiką dairausi, žiūriu, kaip galėčiau save išreikšti, kaip kažką įdomaus išmokti per istorijas. Šiuo metu turiu vieną filmą postprodukcijoje, su geru biudžetu, ir šis filmas labai atitinka mano stilių, todėl nekantrauju pasidalinti juo su žiūrovais, kai baigsime kitais metais. Taip pat turiu nufilmuoti dar vieną trumpametražį filmą, gavau finansavimą, ir tada tikriausiai baigsiu su „trumpukais“ – jau reikia pereiti prie kažko didesnio. Mano planas – pereiti į pilno metro filmus, jau po truputį rašau ir turiu susitikimų, bet tai tikrai nebus dokumentika. Manau, kad ateityje dar grįšiu prie dokumentinių filmų. Tačiau šis filmas tikrai privertė mane pagalvoti, ką aš noriu pasakyti apie Lietuvą, apie savo patirtis su Lietuva, ką aš norėjau nufilmuoti Lietuvoje.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.