Kraujiniai vėdarai ir cepelinai virto maisto dailininkės Lauros Kalvelytės-Murinienės laimės hormonais

Tuo metu, kai kino režisierės Eglės Vertelytės komedijoje „Gardutė“ šmėžuoja cepelinai ir fazanai, maisto dailininkės Lauros Kalvelytės-Murinienės filmo kadruose žiūrovai nematys. „Gardutėje“ suvaidino tik mano rankos“, – juokiasi neišsipildžiusia aktore save vadinanti, daugybę metų žurnalui ir televizijos laidoms „Beatos virtuvė“ atidavusi filologė. Būtent ji pirmojoje lietuviškoje kulinarinėje komedijoje sukūrė netikėtas patiekalų variacijas. 

„Gardutės“ filmo scenarijų Laura gavo viena pirmųjų. „Atrodo, tuo gyvenimo etapu man niekas geresnio pasiūlymo paruošti nė negalėjo“, – šypsosi ir pasakoja, kad maisto dailininkės pareigos filme jai leido ne tik panaudoti daugybę metų kauptas žinias, kūrybiškumą, įvaldytus gebėjimus, bet ir prisidėti kuriant filmo veikėjus charakterizuojančius patiekalus. 

„Įdomu atsigręžti atgal ir stebėti, kaip tavo gyvenimo detalės ir taškai susijungia į visumą. Ir kaip takeliai nuveda ten, kur turi būti, – sako L. Kalvelytė-Murinienė. – Taip nutiko, kad mano ir filmo režisierės Eglės vaikai yra buvę klasės draugai. Kadangi iš prigimties esu stebėtoja, visada stebiu žmones, kuriuos pažįstu. Ypač jei jų veikla man įdomi. Pamenu, po vieno tėvų susirinkimo pasisiūliau parvežti Eglę namo. Važiuodamos įsikalbėjome apie tai, ką veikiu „Beatos virtuvėje“: kad ne tik leidžiu žurnalus ir knygas, bet ir stilizuoju maisto fotosesijas, esu televizijos laidos ir maisto dailininkė. O Eglė man papasakojo, kad ruošiasi kurti filmą, kuriame bus daug maisto. Po to pokalbio praėjo gal dveji metai, kai vėl susitikome, tada jau rimčiau pasikalbėti, o galiausiai įvyko ir filmas.“

Paklausta, ar Lietuvoje egzistuoja maisto dailininko profesija, Laura šypsosi: „Galbūt tokia profesija tik atsiranda. Mes, lietuviai, juk dažnai esame žmonės orkestrai. Pažiūrėkite, kiek daug yra maisto tinklaraštininkų, kurie gerai gamina ir gražiai fotografuoja tai, ką patys ir pagamina. Pastebėjau, kad ir maisto reklamoms dažnai samdomi virtuvės šefai, kurie kartu yra ir puikūs maisto stilistai. Manau, kad filmo režisierei pasisekė, nes sutiko mane – tokią naivią entuziastę. Nebuvau dirbusi kine, prodiuseriai dažnai mane pavadindavo pirmūne, kartais viršydavau savo resursus, bet su manimi visada ramu – padarysiu geriausiai, kaip tik galiu. Tačiau bendrai kino aikštelėje pasigamino daug laimės hormonų.“ 

Jos patirtys televizijos studijoje ir kino aikštelėje nėra vienodos. „Kurti filmą, kuriame yra daug maisto, – gana brangu, – sako. – Viena – televizijos studijoje sukurti patiekalą ir visai kas kita tą patį patiekalą kino aikštelėje atkurti po 7–8 kartus. Pavyzdžiui, iš anksto pasiruošti 7 vėdarų porcijas, kurios ekrane turi atrodyti visiškai vienodos, – vėdarai identiškai išdėlioti lėkštėje, identiškai užpilta padažo, dekoruota krapų šakele. Be visa to, aktoriai su maistu dar ir judėdavo. Kiekvieną kartą įsitempdavau galvodama, ar jis išsilaikys lėkštėje. Žinau, kad kino aikštelėje dažniausiai naudojamas butaforinis maistas, tačiau mes mėginome išlaviruoti su tikru, – nesu įpratusi maisto imituoti.“ 

Vis dėlto ir jai, patyrusiai maisto stilistei, teko padaryti, ko nėra dariusi: kai vienai iš pagrindinių filmo personažių – Onai teko pozuoti fotosesijoje žurnalo „Žmonės“ viršeliui su cepelinų lėkšte, Laura suprato, kad cepelinai su tikra grietine lėkštėje bus visiška nesėkmė. Taigi, vietoj grietinės surizikavo pirmąkart panaudoti statybinį glaistą. 

„Lengvai brūkštelėjau ir man pavyko!“ – juokiasi ir prisipažįsta daugiau kino aikštelėje naudojusi tik natūralius produktus – aliejų patiekalams pablizginti, įvairias žoleles, kurios, tinkamai sukomponuotos, patiekalams suteikia gyvybės, dinamikos. 

Netgi filmo scena su kraujiniais vėdarais buvo surežisuota itin tikroviškai. „Noriu padėkoti už ją savo mamai, ji buvo tas žmogus, kuris visiems filmavimams mums valė ir plovė žarnas. Komandoje buvo žmonių, besipiktinančių, kodėl negalime naudoti lateksinių, o aš, kaip brandesnės kartos atstovė, piktinausi, kodėl jie negali ištverti realybės, esančios mūsų tautinio identiteto dalimi, ir kodėl nesupranta, kad maistą privalu gerbti, turi suvalgyti viską, ką gauni iš gyvulio“, – juokauja Laura ir priduria, kad scena su tikromis žarnomis kino aikštelėje buvo pilna emocijų, o tikras žarnų kvapas ir vaizdas padėjo atsiskleisti scenarijaus sumanymams. 

Vis dėlto, vėdarus kimšti teko jai pačiai, – tai jos rankos tapo aktorės Agnieszkos Ravdo rankų dublerėmis. „Laimei, mama iš vakaro man parodė, kaip tai reikia daryti ir kaip smeigtuku sutvirtinti mazgą žarnos pabaigoje“, – prisimena. 

Ir dar vienas tautinis patiekalas filmavimo mėnesiais buvo dažnas Lauros namuose. „Cepelinų filmavimams prigaminome iš anksto. Kai kurių jų spalva ir forma – tikrai ypatinga. Bulvių, žinoma, neskusdavome, pirkdavome jau paruoštus tarkius. Nuo filmavimo likusius cepelinus tekdavo suvalgyti mano ir komandos šeimoms, juk neišmesi.“

Laura išduoda, kad apie 80 procentų patiekalų, pagamintų „Gardutės“ filmavimo aikštelėje, buvo valgomi, – komanda ne vieną jų yra paragavusi. 

„Maisto yra labai daug mano gyvenime. Už tai esu dėkinga „Beatos virtuvei“ ir moterims, kurias joje sutikau. Skaniai paruoštas ir pateiktas maistas yra dėmesys ir meilė. Net ir tada, kai valgau viena, man svarbu, kad lėkštė gražiai atrodytų“, – pasakoja L. Karvelytė-Murinienė ir čia pat priduria, kad vien tik stilizuoti maistą, turėti tokią profesiją ji nenorėtų, jos svajonės ir užmojai siekia kur kas toliau ir plačiau. 

Filmo istorijos centre – dvi Kauno valgyklos „Gardutė“ darbuotojos Ona ir Saulė. Jos abi – aistringos virėjos, tik viena – tikra kaimietukė, o kita – rimta, atsakinga vieniša mama. Vieną dieną Saulė be Onos leidimo jas įtraukia į aukštos klasės maisto gaminimo realybės šou, kurio pagrindinis prizas yra nuosavas restoranas. Kurio, beje, labai nori ir viena itin patyrusi virtuvės šefė. 

„Gardutėje“ nusifilmavo būrys žvaigždžių – filme išvysime aktorius Liną Rastokaitę, Leonardą Pobedonoscevą, Vytautą Rumšą jaunesnįjį. Pagrindinius vaidmenis sukūrė naujieji kino talentai – aktorės Elena Ozarinskaitė ir Agnieška Ravdo. Filme pasirodo ir realūs virtuvės šefai: neseniai savo garsiąją „Gastronomiką“ uždaręs Liutauras Čeprackas ir televizijos projekto „Lietuvos superšefas“ nugalėtojas Arnas Petronis. 

Pirmoji lietuviška kulinarinė komedija „Gardutė“ – visuose šalies kino teatruose. Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, filmo partneris – „Nafta Films“. 

Filmo anonsą rasite šioje nuorodoje – https://youtu.be/hTJiMOo3UTY.