Žemaitijos kaimo žmones įamžinęs operatorius M. Survila: žmonių tikrumas yra retenybė
„Beveik nuo pirmos filmo kūrimo dienos ramybės nedavė klausimas: „Kaip nufilmuoti Dievą?“. Vaikystėje turėjau tokį vaizdinį, kad jis gyvena danguje, ant debesies. Bet vėliau atėjo suvokimas, kad reikia tiesiog dairytis aplink ir pastebėti mažus stebuklus. Būtent filmuojant namo stogu striksinčią voverę, laukais šeimininko pasitikti skuodžiantį šunį, siaučiančią pūgą buvo tas ypatingas jausmas“, – sako filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ operatorius Mindaugas Survila.
Žiūrovų itin pamiltos „Sengirės“ kūrėjas šį kartą išpildė savo seną svajonę – visas jėgas skyrė tik istorijos vaizdui. Pavasarį atbundantį Žemaitijos kaimą Pievėnus ir ypatingai Velyknakčio šventei besiruošiančius žmones, šiltus ir šypseną keliančius jų pokalbius žiūrovai išvys filme „Sacrum ir profanum Pievėnuose“, kuris kino teatruose pasirodys nuo balandžio 11 dienos.
„Oho, čia taip būna Lietuvoje?!“
M. Survila pasakoja, kad kai pirmą kartą filmo režisierė Giedrė Beinoriūtė parodė kelis kadrus iš Pievėnų Velyknakčio ritualo, pirmoji mintis buvo: „Oho, čia taip būna Lietuvoje?!“ Jis prisipažįsta, kad labai norėjosi nuvykti ten ir pažinti bei patirti Pievėnų Velyknaktį, kurio metu visą naktį uniformomis apsirėdę „kareiviai“ bažnyčioje saugo kryžių nuo jį pavogti mėginančių persirengėlių. Niekur kitur Lietuvoje ši tradicija nėra išlikusi. Apie ją raštiškų liudijimų randama dar XIX amžiuje.
Vieną kartą per metus vykstančio Velyknakčio įamžinimas tapo vienu esminių operatoriaus iššūkių. „Ritualo dalyviai kasmet keičiasi, ypač kareiviai, tad su G. Beinoriūte ir komanda teko pasiruošti vienos paros filmavimo planą. Ieškojome įvairių sprendimų, sudėliojome precizišką kamerų darbą, siekdami perteikti atmosferą tiek bažnyčioje, tiek jos prieigose“, – pasakoja M. Survila.
Lyg juokautumei kartu su herojais
Tarptautinio Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“, kur filmas buvo išrinktas geriausia lietuviška naujiena, žiūrovai atkreipė dėmesį į ypatingai artimą priėjimą prie pievėniškių, lyg būtumei kartu su filmo herojais.
M. Survila pasakoja, kad, norėdami atskleisti vietinių žmonių nuoširdumą ir nepamirštamą humorą, kartu su režisiere ryšius su kaimo gyventojais mezgė gerokai prieš filmavimą.
„Šiais laikais, kai visi pasinėrę į socialines medijas, susidaro įspūdis, kad daugelis dažniausiai nebūna savimi, stengiasi kažkaip save pozicionuoti. Tikrumas tampa retenybe – atrodo, kad bendrauji su žmogumi, o iš tiesų tu nematai tikrojo „jo“. Kuriant dokumentinius filmus, man didžiausias iššūkis yra priėjimas prie žmogaus, kuris yra be kaukės. Vėliau – kaip jį nufilmuoti? Kaip būti taip arti, kad jo neišgąsdintum? Iš žiūrovų reakcijų atrodo, kad mums tai pavyko“, – sako filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ operatorius.
Ypatingą Velyknakčio atmosferą paryškino latvių kompozitoriaus muzika
Ypatinga Velyknakčio atmosfera filme „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ apgaubė latvių kompozitoriaus Vestardo Šimkaus kūriniai. Jis bendradarbiavo su G. Beinoriūte ir kuriant jos ankstesnį filmą „Kvėpavimas į marmurą“.
„Visuomet siekiu, kad muzika filmą praturtintų ir suteiktų žiūrovams dar daugiau pojūčių. Režisierė įtikino parašyti muziką kaip pratęsimą to, ką filmo metu groja ir dainuoja bažnyčios muzikantai. Taigi skamba panašūs garsai, atliekami panašiais instrumentais ir balsais. Šioje partitūroje aš groju vargonais kartu su dviem talentingais latvių muzikantais – saksofonu grojančiu Artis Gāga ir vokalo partiją dainuojančiu Rūdis Cebulis. Tačiau mano muzika bando peržengti tikrovę, virsdama kažkuo sapnišku ir metafizišku. Muzika pabrėžia, ką iš tikrųjų reiškia būti Nukryžiuotojo sergėtoju“, – apie įsimenantį garso takelį filme pasakoja V. Šimkus.
Nuotaikingas ir sielą šildantis G. Beinoriūtės dokumentinis pasakojimas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ – nuo balandžio 11 dienos.
Filmo anonsas:
