Režisieriaus Arūno Žebriūno jubiliejiniame vakare - ir filmai, ir siurprizai
Rugpjūčio 8 dieną (sekmadienį), 17 valandą „Forum Cinemas Vingis“ kino teatre rengiamas iškilmingas kino režisieriaus Arūno Žebriūno 80-mečio vakaras, kuriame bus ir filmų, ir sveikinimų, ir siurprizų. Vakaro svečiai turės unikalią progą pamatyti ne tik nepamirštamą „Gražuolę“ (1969), bet ir naują dokumentinį filmą „Amžina mergaitė“ (2009), kurio režisierius – belgas Bramas Crolsas – leidžiasi į šio filmo heroję suvaidinusios Ingos Mickytės paieškas po 40 metų. Vakarą ves aktorius Gediminas Girdvainis.
Kino režisierius Arūnas Žebriūnas – su niekuo nesupainiojamas ištisos lietuvių kino epochos ir ypač – subtilaus vaikų kinematografo kūrėjas. Jis pirmasis ekrane atskleidė jautrų, svajoklišką, žaismingą, tačiau pakankamai sudėtingą ir emociškai intensyvų vaiko pasaulį.
Ne viena sovietinių jaunuolių karta užaugo su Arūno Žebriūno filmais ir jiems pasisekė, kad tuo laiku kino ir televizijos ekranuose buvo galima pamatyti „Paskutinę atostogų dieną“, „Mažąjį princą“, „Gražuolę“, „Naktibaldą“, „Seklio Kalio nuotykius“ – subtilius gyvenimo išminties, gėrio ir švelnaus humoro kupinus filmus, savaip pasipriešinusius oficialiai brukamam pionieriškos-komjaunuoliškos laikysenos štampui.
Karjerą kine pradėjęs kaip dailininkas, A. Žebriūnas greitai perprato kino meno specifiką bei subtilybes ir dailininko statytojo profesiją pakeitė į režisieriaus. Jautri dailininko akis ir architekto vaizduotė suteikė jo kino braižui ekspresyvios plastikos ir vizualinės poetikos matmenį, atpažįstamą jau iš pradinių filmo kadrų. Pirmasis savarankiškas kino režisūros darbas – filmo „Gyvieji didvyriai“ novelė „Paskutinis šūvis“ (1960) – apdovanotas net keliuose tarptautiniuose festivaliuose.
1962 metais režisierius stažavosi pas garsųjį Rusijos kino meistrą Michailą Romą ir nuo tada beveik pamečiui kūrė puikius autorinius darbus. Filmai sekė filmus, o apdovanojimai – apdovanojimus. Už vieną poetiškiausių filmų – „Paskutinė atostogų diena“ (1964) – A. Žebriūnas pelnė net tris prestižinius prizus: „Sidabrines bures“ Lokarno kino festivalyje (1965), premiją VI Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje, kuris vyko Taline, ir pirmasis iš Lietuvos režisierių – Didįjį prizą Kanų jaunimo filmų festivalyje (1966). Filmas „Gražuolė“ ir jo pagrindinė herojė apdovanoti IV sąjunginiame kino festivalyje Minske (1970), o „Naktibalda“ (1973) – diplomu už kūrybinius ieškojimus VII sąjunginiame kino festivalyje Baku (1974). Tais pačiais 1974 metais sukurta ir visus populiarumo rekordus sumušusi „Velnio nuotaka“, apdovanota IX sąjunginiame kino festivalyje Frunzėje. O lyriško humoro drama „Riešutų duona“ (1977) įvertinta prizu už režisūrinio meistriškumo savitumą XI sąjunginiame kino festivalyje Jerevane (1978).
Vis dėlto, ko gero, svarbiausias A. Žebriūno kūrybinio gyvenimo rodiklis – nuoširdi žiūrovų meilė, kuria galėtų pasigirti toli gražu ne kiekvienas Lietuvos kino kūrėjas. Režisierius įrodė, kad net sudėtinga ir klampi politinė situacija, sąžiningam menui nepalankus intelektualinis klimatas, draudimai ir meninės raiškos varžymai bei valstybinių užsakymų ideologiniai apynasriai negali užkirsti kelio autentiškam, talentingam, savo vertės ir orumo nepraradusiam menininkui.
Vakarą, kartu su kino centru „Forum Cinemas Vingis“, rengia Lietuvos kinematografininkų sąjunga. Filmo „Gražuolė“ 35mm kino kopiją renginiui suteiks UAB „Lietuvos kinas“.
