Gimė 1928 m. rugsėjo 8 d. 1949 metais studijavo prancūzų kalbą Vilniaus pedagoginiame institute, 1950-1954 mokėsi Kauno kūno kultūros institute .Potraukis fotografuoti pastūmėjo 1954-1959m. studijuoti Maskvos kinematografijos institute, kur išmoko operatoriaus specialybės.

Metus dirbo Lietuvos kino studijoje, kur filmavo dokumentinius ir vaidybinius filmus.

1961-1965 m. tapo Lietuvos televizijos operatoriumi ir režisieriumi. Pažintis su Žuvinto rezervato kūrėju T. Zubavičiumi paskatino kurti filmus apie gamtą.

1965 metais grįžo į kino studiją, pradėjo kurti užsakomuosius filmus Sąjunginei centrinei televizijai . 1965-1994 m. sukūrė apie 40 filmų gamtos tematika. Tarp jų: “Meškutė Nida”, “Namai po dangaus žydryne”, “Stumbras”, “Juodasis gandras”, “Kiškis", “Baltoji gervė", “Sakalas - medžioklis", “Nebaikščių paukščių kraštas", keletas filmų apie vilkus. 1984 m. su Japonijos ir Rusijos kino kompanijomis sukūrė meninį filmą apie vilkšunį Buraną, vėliau su JAV televizijos “Discover” kanalu - filmą “Pilkasis vilkas” ir su Anglijos televizijos “Survival” kanalu - tris filmus apie Rusijos gamtą (filmuota Kamčiatkoje, Urale, įvairiuose Sibiro regionuose, Volgos deltoje ir kitur).

1987 m. apdovanotas valstybine premija.

Mirė 1997.12.06

1988 m. Nacionalinė televizija, Kultūros ir Aplinkos ministerijos įsteigė Petro Abukevičiaus premiją, kuri kasmet teikiama geriausio filmo apie Lietuvos gamtą kūrėjams

,,Visais amžiais žmogus nejautė vilkui nei meilės, nei pagarbos. Aš norėjau, kad žiūrovas susidomėtų šiuo įdomiu žvėrimi, taptų jam tolerantiškesnis“.

P. Abukevičius, Kinas 1985 Nr.6

Ilgametis Maskvos Centrinės televizijos laidos ,,Gyvūnijos pasaulyje vedėjas Vasilijus Pskovas apie P.Abukevičių : ,, Tokių kantrių, talentingų režisierių ir operatorių pasaulyje ant pirštų suskaičiuosi. Filmuoti gamtą sunkus darbas. Tenka kęsti šaltį ir karštį, nekrutėti, nors tave puola uodų debesys. Petras sukūrė nuostabių darbų.

,,Žmogui kasdien vis tolstančiam nuo gamtos, vis sandariau atsiribojančiam nuo savo paties ištakų, P.Abukevičiaus filmai lieka kone vienintelė jungtis su gyvu, šalia mūsų egzistuojančiu ir mums beveik nebepažįstamu pasauliu“.

Janė Balčiūnaitė ,,Kinas“ 1986 Nr.7

,,Galima keliais būdais kalbėti apie gamtą, jos apsaugą. Nebūtina šaukt, rėkt, kad reikia saugoti ją. Kai visi pradeda šaukti, greit nusibosta – žmonės pripranta ir nebegirdi to pakelto balso .Jeigu tu pamilsi gyvūną, žiūrėdamas, stebėdamas jį, gėrėdamasis juo, tavo ranka prieš jį niekada nepakils.“

,,Ar gyvūną, ar medį filmuoju, visada su jais kalbuosi. Ir kitą sykį tie mažesnieji mūsų broliai geriau supranta tave nei žmogus. „

Iš P.Abukevičiaus interviu. Kinas 1988 Nr. 9