Vytautas Damaševičius
VYTAUTAS DAMAŠEVIČIUS - režisierius, scenaristas, operatorius
Gimė 1944.02.11 Skaimaičių kaime Radviliškio rajone. Nuo 1948 metų gyvena Vilniuje.
1961 metais baigęs mokyklą dvejus metus dirbo Hidrogeologinėje ekspedicijoje. 1963 metais pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje, kino kronikos, vėliau vaidybinių filmų operatoriaus asistentu. 1968m.įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę, kur mokėsi du kursus. 1975 metais įstojo į Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) teatro, muzikos ir kinematografijos institutą., 1980 m. čia apsigynė režisieriaus diplomą. Diplominis darbas – dokumentinis filmas ,,Man rūpi“ apie profesinės techninės mokyklos moksleivius.
Rašė scenarijus Lietuvos televizijos filmams ,,Pakutini s barjeras“, ,,Mano neapykanta stipresnė“, ,,Raganiukė“.
Po filmo ,,Atsargiai, gamta“ 1982 m. režisierius Petras Abukevičius siūlo V.D. drauge kurti filmus Maskvos centrinės televizijos laidai ,,Gyvūnijos pasaulis“. Vėliau V.Damaševičius vienas kūrė filmus Maskvos CT.
1987 metais metais filmavo nesankcionuotus mitingus, bado streikus. Tapo kovų už nepriklausomybę kronikininku. Filmavo ir režisavo žurnalus ,,Lietuvos kronika“. Kūrė filmus apie lietuvių tremtis, apie tremtinių palaikų gabenimą ir pagaliau pilno metražo juostą ,,Gėlė ant kelio“ apie svarbiausius kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo etapus.
Nuo 1993 metų pradėjo bendradarbiauti su Juozu Matoniu. Nuo 1994 metų sukūrė virš šimto filmų, iš jų virš 70 yra iš televizijom skirto filmų ciklo ,,Menininkų portretai“. Kūrė filmus apie neįgalius žmones, filmus apie teatrą, virš penkiolikos filmų apie Lietuvos kultūros paveldą, tautos istoriją.
„Susitikęs Damaševičių ir Matonį gyvenime, sunkiai patikėtum, kad jie iš viso sugeba klausytis. .Abu kalba nesustodami, abu vienu metu, abu skirtingomis temomis ir dar kartais paironizuodami vienas kito atžvilgiu. Bet kai jie dirba, jiems tarsi kažkas atsitinka. Žmogus, kurį jie filmuoja, jiems atsiveria, guodžiasi, išsako nuoskaudas, paslaptis, didžiuojasi laimėjimais, skundžiasi... Žiūri tuos filmus ir matai menininkus be pozos. Filmavimo kamera, pats filmavimo procesas – toks nenatūralus dalykas kasdienybėje – nesudarkė žmogaus bendravimo su žmogumi. O menininkai paprastai nėra atlapaširdžiai, lengvai prieinami. Daug dažniau jie atšiaurūs smalsuoliams. Tiesiog jie jaučia, kad Damaševičius ir Matonis nėra atsitiktiniai prašalaičiai.“
Rūta Oginskaitė „Nepameskime menininkų“ – Kinas 2002 žiema (278)
„Skaityti išmoksta kiekvienas, bet ne kiekvienas sugeba pažinti. Galbūt Apšvietos amžius mane veikia, bet iš tiesų kiekviena karta su savo istorija turi susipažinti pati. Mūsų su Juozu penkiolikos metų darbas, mokslo populiarinimo filmų kūrimas turi būtent šią intenciją – kiekviena karta turi žinoti savo istoriją.“
V.Damaševičius www.lrytas.lt 2008. sausio 03
Parengė Izolda Keidošiūtė
Juozo Matonio nuotr.