Pasakojama, jog 1965 metais, pažiūrėję Roberto Verbos (1932 –1994) – tuomet filmavusio trumpučius siužetus kronikai -- parvežtą medžiagą, kur baltaūsis kaimo senukas tarmiškai kalbėjo apie apie savo šeimą, apie išvargtą vargą, Kino studijoje "visi suprato", kad tapo naujos epochos lietuvių dokumentikoje liudininkais. Operatorius gavo galimybę debiutuoti kaip režisierius. Tokia yra "Senio ir žemės" gimimo istorija. Lietuvių poetinės dokumentikos pradžia.

Netrukus Kino studijos dokumentinio kino sektoriuje įsigaliojo nerašyta taisyklė: iš 12 kasmet daromų temų du filmai būtinai skiriami kultūrai, o šitų darbų imasi Robertas Verba ir Henrikas Šablevičius. Kad jie galėtų dirbti, 10 filmų būdavo daromi kaip politizuota duoklė.

Roberto Verbos vardas paprastai siejamas su keletu filmų, laikomų lietuvių dokumentikos aukso fondu: "Senis ir žemė", "Šimtamečių godos", "Čiutyta rūta", "Šventėn", „Vincas Svirskis“, "Lituanikos" sparnai". Pats režisierius yra sakęs, kad per visą kūrybą jį labiausiai domino trys temos -- tautos šaknys, patriotizmas ir iškilios lietuvių asmenybės.

Jo sukurta virš trijų dešimčių dokumentinių filmų. Nufilmuota devynios dešimtys kronikos siužetų. Šeimos bute saugoma pora šimtų videojuostų -- Sąjūdžio metraštis. Archyve -- kadrai, epizodai, neįėję į jokius filmus ir daugybė filmuotos medžiagos apie užsienio lietuvius.

Verba gimė Raseinių rajone, Medekšinės kaime prie Nemakščių 1932 metų rugsėjo 13 dieną, tačiau mokyklą lankė Kaune. Kaip pasakojo R.Verbos bičiulis ir bendradarbis Albinas Šukelis, “jo tėvas tarnavo bocmanu vieninteliame tarpukario Lietuvos karo laive “Antanas Smetona”, ir emigravo, slėpdamasis nuo raudonųjų. Chruščiovo laikais Robertas sugebėjo pas jį į Ameriką išsiųsti ir mamą”. Šioje biografinėje situacijoje atsispindi ir dauguma Roberto Verbos kinematografinių interesų. Jį visada nostalgiškai traukė kaimas (“Jis kiekvienoje senutėje ieškojo savo mamos jaunystės atsiminimų”, sakė operatorius Algirdas Tarvydas, filmavęs “Šimtamečių godas”). Keletą filmų R.Verba sukūrė apie jūrininkus ir jų laukimą krante (žinomiausias jų -- “Jūros liga”, 1980). Lankydamas tėvus už Atlanto, jis nemažai filmavo JAV lietuvius. Gyvenant Sovietų Lietuvoje, tokia galimybė būdavo unikali, ir R.Verba ją išnaudojo vaisingai. Tačiau tėvų buvimas Vakaruose paprastai apsunkindavo Sovietijoje likusiųjų gyvenimą. R.Verbos žodžiais tariant, tai “labai traumavo ir psichologiniai suvargino mano biografiją”.

Kinematografines studijas jis pradėjo Leningrado kino inžinierių aukštojoje mokykloje, o laisvalaikiu “Lenfilmo” kino studijoje dirbdavo apšvietėju. Vėliau perėjo į neakivaizdinį skyrių, kad galėtų daugiau laiko skirti darbui filmavimo aikštelėse. Studijuodamas trečiame kurse, pagaliau ryžosi mesti inžineriją ir įstojo į Sąjunginio kinematografijos instituto Maskvoje (VGIK) operatorių fakultetą pas B.Volčeką. R.Verbos diplominis darbas – Marijono Giedrio režisuota novelė “Mums nebereikia” filme “Gyvieji didvyriai” (1960). Vienintelis R.Verbos filmuotas vaidybinis filmas – M.Giedrio “Svetimi” (filmuota su A.Araminu).

Vaidybinis kinas R.Verbą traukė visą laiką . Sulaukęs 60 metų ir klausiamas, ką būtų keitęs savo gyvenime, jis sakė: “Būč padaręs keletą ir labai neblogų vaidybinių filmų. Aš tą žinau, tiesiog žinau”. Tai kalbėjo operatorius ir režisierius, už savo darbus dokumentikoje pelnęs sąjunginės reikšmės diplomus, prizus, garbės raštus festivaliuose ir apžiūrose, 1970 metais apdovanotas LTSR Respublikine premija (šiais laikais tai būtų Nacionalinė premija), 1974 metais gavęs LTSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardą, o po dviejų dešimtmečių baigęs gyvenimą ganėtinai užmirštas, Santariškių onkologinėje ligoninėje slaugomas tik kelių artimiausių bičiulių.

Dirbdamas dokumentiniame kine, R.Verba jautėsi lyg ir pažemintas, antrarūšis kūrėjas. Gal turėjo reikšmės ir tai, kad dokumentinis kinas sovietiniais metais laikytas tik ideologijos tarnu, o ne menu. Įamžinti derėjo specifinius sovietinio gyvenimo personažus -- socialistinio gyvenimo kūrėjus. O Verbos kine – niekuo socializmui nenusipelnę kaimo žmonės, porinantys apie savo gyvenimus.

"Verba-operatorius žinojo, kaip padaryti, kad žmogus, jo aplinka atsiskleistų patikliai, nesuvaidintai. Prisijaukindavo kantrybe, pagarba ir meile". Tai rašė Julius Lozoraitis 1994 metai. Verbos filmų gimimo laikais jis buvo Kino studijos direktorius, kaskart gynęs tuos filmus nuo "komunistų partijos bosų ir boselių" (pasak Povilo Pukio, tada vadovavusio Dokumentikos sektoriui kino studijoje).

Verbos filmai pramušė laiko užkardą. Užfiksuota ne tik tada gyvento laiko diena su jos lozungais ir planais. Yra istorija, mentalitetas, neišnykstantis per šimtmečius. Yra paprasti kasdieniai dalykai, potyriai, jausmai, jungiantys tave, šiandieninį su tais, kurių daiktai dabar sudėti etnografiniuose muziejuose. Yra tęstinumas.

Verbos kine -- neaprobuotas, nesterilus, nacionalinio savitumo nepraradęs žmogus. "Filmą Verba kūrė iš gyvenimo, o ne pagal schemą. Juslę turėjo" -- tai sakė Rimtautas Šilinis, režisierius, daugelio Verbos filmų redaktorius.

Keistai susiklostė Roberto Verbos ir jo filmų biografija. Per keletą pirmųjų darbo metų jis tapo gyvu klasiku. Niekas, anot kino kritiko Laimono Tapino, "taip jautriai ir emocionaliai nekalbėjo apie laimę, meilę, liaudies papročius". Po to -- daugiau nei du dešimtmečius Verba pasirašydavo filmus drauge su savo žmona Laima Pangonyte. Tuose filmuose būdavo vis sunkiau atpažinti jo jautrumą, vietoje jo brovėsi dekoratyvumas, svetimi ornamentai. Mįslė: prieš režimo spaudimą atsilaikyti lengviau, nei prieš įtaką artimiausių bendradarbių, išpažįstančių kitokį kiną?

Sąjūdžiui Lietuvoje bręstant – apie 1989-uosius -- Robertas Verba paėmė į rankas videokamerą ir tapo Atgimimo metraštininku. Iš byrančios Kino studijos, bendradarbių teigimu, jį “išprašė”. Tuo metu Verba įsteigė savo videostudiją „Vaidila“, kuri glaudėsi Valstybiniame kino-foto-fono archyve, vėliau – jo paties bute Žirmūnuose. Verba ne tik pats filmavo drauge su kolega Vladu Kostiugovu, bet ir tapo mokytoju – jo studijoje bendradarbiavo dvidešimtmečiai, norintys išmokti operatoriaus amato. Vėliau jie tapo televizijos žurnalistais (Gintaras Kudaba, Zdislavas Voicechovskis, Kastytis Mačiūnas), kinematografininkais (operatorius Valius Nikolenka, animatorius Danas Mekinkovas).

Verba su savo mokiniais nufilmavo šimtus videokasečių mitinguose, tragiškų įvykių vietose, Seimo posėdžiuose. Kasetes Verba peržiūrėdavo ir analizuodavo su mokiniais, o į lentynas jos buvo kraunamos, net neužrašius, koks kiekvienos turinys. Verba svajojo apie savo vardo videoarchyvą, kuris būtų prieinamas visiems. Tačiau iki šiol kasetės nepaliestos, netvarkytos ir profesionalai abejoja, ar vaizdas galėjo išlikti, praėjus keliolikai metų nuo filmavimų.