1965 metais baigė studijas Maskvos kinematografijos institute. Kine debiutavo 1963, su A.Tumu sukūręs filmą ,,Naktis prieš parodos atidarymą“ ( premija ,,Už kūrybinius ieškojimus ir drąsų eksperimentą VI Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje 1965, antroji premija tarptautiniame Korko dokumentinių filmų festivalyje, 1965). Puikiai buvo įvertintas ir vienas įdomiausių A. Dausos dokumentinių filmų - ,,Ten už durų (1966) apie legendinį Panevėžio dramos teatro režisierių Juozą Miltinį.

1968 metais kartu su režisieriumi Almantu Grikevičiumi A.Dausa debiutavo vaidybiniu filmu ,,Jausmai“. Per 1997 metų žiūrovų ir kritikų apklausą „Jausmai“ buvo Lietuvoje pripažinti geriausiu lietuvių filmu. Išskyrus Lietuvą, filmas nebuvo rodytas Sovietų Sąjungoje.1975 metais ,,Jausmams“ buvo įteiktas specialus žiuri prizas San Remo kino festivalyje.

1970 m. Algirdas Dausa J.Tumo-Vaižganto apysakos ,,Dėdies ir dėdienės“ motyvais sukūrė filmą ,,Tas prakeiktas nuolankumas“. 1973 pasirodė A.Dausos filmas jaunimui ,,Kur iškeliauja pasakos“ L.Jacinevičiaus apysakos ,,Rūgštynių laukas“ motyvais. 1978m. sukūręs melodramą iš Antrojo pasalinio karo metų, apie prancūzo ir lietuvaitės meilę ,,Markizas ir piemenaitė“, režisierius kūrė dokumentinius filmus, dirbo kino kronikos režisieriumi.

,,Vaižganto kūryba itin ne kinematografiška. Mes bandėme ieškoti kaip galima racionalesnių priemonių, kurios dažnai ir nuvesdavo į polemiką su rašytoju. Juk dabar susiklėsčius naujam socialiniam pagrindui, pasikeitė pažiūra į žmogų. Ir ne tik įžmogų. Mes daug ką vertiname iš priešingo taško. Tai ir bandėme akcentuoti. Ir filme mes sakome savo nuomonę apie Severiutę, Geišę, Mykoliuką.Juk toji vaižgantiška ramybė, tas susitaikymas su viskuo, kas slegia mūsų akimis ir yra ,,tas prakeiktas nuolankumas“.

Iš interviu su A.Dausa apie filmą ,,Tas prakeiktas nuolankumas“ ,,Ekrano naujienos“ 1971 Nr.24

,,Jau pats filmo pavadinimas - ,,Kur iškeliauja pasakos“ – žiūrovą orientuoja į poetišką, lyrinį pasaulio suvokimą. Juostoje yra nemaža tokio plano scenų, ir vis dėlto ne visi pistoletai, anot Čechovo, iššovė. Sakysim, L.Jacinevičiaus knygoje dažnai kartojamas rūgštynių lauko įvaizdis. Filme jis vykusiai transformavosi į seną baržą,kurioje vaikinai rinkdavosi savo rimtiems pokalbiams ir kuri tapo vaizdžiu jų vaikystės simboliu. Gaila, kad tas baržos motyvas liko tik filmo įrėminimu, nors ši talpi vaidinė metafora galėjo duoti žymiai daugiau“

Laimonas Tapinas (iš interviu su A.Dausa)

Kinas 1974 Nr.8

Juozo Matonio nuotr.