Po debiutinės Saulės Bliuvaitės „Akiplėšos“ premjeros kurį laiką ryškiausiai prisiminiau ne siužetą (jis čia minimalus), bet erdvę, pastarąją suvokiant ne tik geografiškai, kaip veiksmo vietą, bet ir kaip patį kadrą su visa jo organizavimo logika: kas, kur ir kaip kadre atrodys, kokias prasmes vienokia ar kitokia žmonių ir daiktų padėtis kurs.

Merginų tarpusavio santykių dinamika yra bene pagrindinė filmo veiksmo varomoji jėga, jų draugystė nustelbia konkurenciją, ir žiaurumą, o jų negrabus rūpestis viena kita vis labiau auga.

Ambicija įgyvendinti pagavius vaidybinių filmų siužetus kiekvienais metais atsispindi ir šioje „Kino pavasario“ programoje. Vaidybinių filmų joje visuomet daugiau nei dokumentikos ar animacijos. Tad jiems visuomet tenka aršiau konkuruoti dėl žiūrovų simpatijų.

Filmo pradžioje Pievėnai išnyra iš chrestomatinio lietuvių dokumentikos rūko, o kitaip turbūt ir nepritiktų. Vienintelis toks kaimas ir unikali jo naktis. Erdvė, lyg tarp realios ir kartu mistinės, ritualizuotos, kaip ir veiksmas – tarp švento ir kasdienio. Tarp sacrum ir profanum, kaip sako filmo pavadinimas. Tik priešingybės čia kitaip, nei galėtum tikėtis, susijungia į visumą ir viena kitą papildo.